Vertėjos pamokos Antazavės gimnazijoje

    Lapkričio 24–28 dienomis Zarasų r. Antazavės Juozo Gruodžio gimnazijoje vyko Karjeros savaitė, tad pasinaudojusi proga čia surengiau net du renginius mokiniams, skirtus literatūros vertėjo profesijai, užsienio kalboms, knygoms. Antradienį, lapkričio 25 d., susitikau su dešimtokais. Su keliomis šios klasės mergaitėmis, ketvirtus metus besimokančiomis vokiečių kaip antrosios užsienio kalbos, jau dirbame antrus metus pagal projektą „Vertėjų pamokos jaunimui". Dar keli dešimtokai atėjo su vertėjo profesija susipažinti pirmą kartą. Paskutinį kartą su mokinėmis susipažinome su garsių iš mūsų krašto kilusių vertėjų biografijomis, tad ir šį kartą galėjome pasidžiaugti dar vienu atrastu faktu – brolių Grimų pasakas iš vokiečių į lietuvių kalbą pirmoji išvertė Antazavės dvare gyvenusi vokiečių dvarininkų von Roppų palikuonė Ludwiga von Ropp. „Senelės" slapyvardžiu ji išleido šias pasakas 1908 m.

    Užbaigę istorinę temą pasigilinome į kalbotyros dalykus – papasakojau mokiniams Babelio bokšto legendą iš Senojo Testamento, parodžiau šio bokšto atvaizdą ant Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos proginio krepšelio. Aptarėme ir mėginimus sukurti dirbtinę esperanto kalbą, paskaitėme A. Baranausko „Anykščių šilelio" eilutes esperantiškai.

    Antrą pamokos dalį skyrėme praktiniam darbui. Kadangi neseniai pasibaigė Vertėjų sąjungos organizuotas konkursas „Noriu versti", pasirinkome jame siūlytą Goethe'i priskiriamą eilėraštį „Wasser allein macht stumm" ir išanalizavome visus konkursui pateiktus vertimus, atkreipdami dėmesį į pažodinio bei laisvesnio vertimo skirtumus, leksiką, skyrybą ir kt. Džiugu, kad mokiniai geriausiu vertimu išrinko būtent tą, kuris ir ekspertų nuomone nusipelnė paskatinamojo prizo. Perskaitėme ir išanalizavome ir profesionalaus vertėjo sueiliuotą vertimą.

    Pamokos pabaigoje šnektelėjome apie studijas, apie tai, kas patraukė imtis vertėjo darbo, kokių savybių tam reikia. Na, ir pasitikdami adventą pasidalijome originaliais austriškais saldainiukais „Mozartskugeln".

    Po kelių dienų, lapkričio 28 d., atvykau į gimnaziją dar kartą, šįkart pas septintokus, nešina solidžiu krepšiu pilnu įvairių pagalbinių priemonių. Septintokai šioje mokykloje laikomi „nelengva" klase, nes yra nemažai pašėlusių ir ne visada klusnių vaikų. Šįkart jie buvo labai šaunūs vaikai – aktyviai dalyvavo pamokoje, parodė susidomėjimą. Pradėjome nuo vardų žaidimo, kuriam panaudojome šamanišką instrumentą „lietaus vamzdį". Susėdus ratu paprašiau kiekvieno vaiko gavus „lietaus vamzdį" į rankas pasisakyti savo vardą ir, jei žino, jo kilmės istoriją. Kadangi vaikai nelabai daug žinojo apie savo vardų kilmę, juos papildyti teko man, vertėjai. Visiems buvo smagu sužinoti, kad klasėje turime ir „šaunų vyrą" Karolį, ir garbingą imperatorienę Augustę, ir „teisingąjį" Justą, ir ugnies deivę Gabiją, ir „Viešpaties gimimo dieną" mininčią Nataliją. Vaikų vardų kilmę, užrašytą lapeliuose, išdalinome atminimui. Toliau vėlgi diskutavome apie tai, kad galbūt kažkada visi kalbėjome viena kalba, o vėliau jos išsiskyrė. Vaikai bandė spėlioti, kiek gi kalbų dabar yra pasaulyje. Pataikiusi arčiausiai tiesos Augustė buvo apdovanota. Tada perėjome prie vertėjo darbo įrankių – žodynų. Ateidama į pamoką atsinešiau solidų vokišką žodyną „Wahrig", kurį daviau viena ranka pakiloti energingam jaunuoliui Deividui. Paskui paprašiau įsivaizduoti, kad lietuvių kalbos žodžiai sutelpa tik į 20 tokių žodynų. Iš viso jame apie 0,5 mln. žodžių, o septintokų amžiaus vaikai kasdienėje kalboje tenaudoja apie 5 tūkst., ir, kaip prisipažino patys vaikai, dažnai mokykloje daug vartojamų žodžių – deja, keiksmažodžiai. Taigi tuomet išsitraukėme keiksmažodžių ir žargono žodyną, kuris sulaukė didžiulio septintokų susidomėjimo. Pasiaiškinę kelias negražių žodžių reikšmes pasiėmėme kitą parankinę knygę „Kam dzin, o kam nė motais" ir pasiieškojome keiksmažodžių pakaitalų. Pamoka ėmė sparčiai ristis į pabaigą, tad skyrėme laiko vaikų klausimams. Vienus jie buvo paruošę iš anksto, kiti kilo spontaniškai. Mokinius domino ir vertėjo atlygis, ir darbo tempai, mėginome suskaičiuoti darbo namuose privalumus ir trūkumus. Smagu, kad vienas energingiausių klasės berniukų susitikimo pabaigoje pasakė: „Norėčiau būti vertėju..."

Vertėja Indrė Klimkaitė